Dubnos Jėzaus Širdies bendruomenės koplyčia (Varšavenia) pastatyta 1800 m. kaip ypatingas aštuoniakampis medinis pastatas su pailginimu altoriaus dalyje. Vienintelis tokios rūšies sakralinis pastatas Daugpilio rajone.

Maža ir labai paprasta Jaunbornės Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčia pastatyta 1859 m. Lenkijos dvarininko Julijaus Sivickio valia, 1890 m. perstatyta, 1921 m. atnaujinta. Meno vertintojus čia gali sudominti atskiri dalykai, iš kurių patys įdomiausi yra vargonų antstatas su medžio raižiniais, kuris, galimas daiktas, yra iš Elernės bažnyčios manierizmo stiliaus įrangos dalis. Aplink bažnyčią išsidėsčiusios senosios kaimo kapinės, kuriose centrinę vietą užima Sivickių giminės kapai.

Susikūrė 19 a. pabaigoje. Dvaro rūmai buvo tuometinės gyvenvietės centre (už Viškų profesinės vidurinės mokyklos pirmojo mokomojo korpuso pastato tvenkinio kryptimi). Tai buvo rūmai su dviem bokštais. Po Pirmojo pasaulinio karo pastatas sudegė. Priklausė Hermanui ir Leticijai Molams. Iš viso apylinkėse jiems priklausė 18 pusiau dvarių su 4000 ha žemės. Žemę nuomodavo arba ją pavesdavo valdyti dvarponiams. Iki mūsų dienų išliko svirnas, tvartas, dviejų aukštų gyvenamasis pastatas, kuriame ilgus metus buvo Viškų žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas.

Maldos namai pastatyti 16 a. pabaigoje iš rąstų, apkalta horizontaliomis lentomis. Aukšta varpinė, kurią dengia ypatingas keturšlaitis stogas. Langai dekoruoti medžio drožiniais išpuošta staktomis.

Yra Vecsalienos valsčiuje, pušyno viduryje, netoli kairiojo Dauguvos kranto. Jau gilioje senovėje čia buvo medinė bažnyčia, kurią kažkoks latvių baudžiauninkas atplukdė ant plausto iš Rusijos. Bažnyčia kelis kartus degė, tačiau kiekvieną kartą buvo atstatoma. Iš pradžių ji priklausė katalikų bendruomenei, o 18 a. antroje pusėje buvo atiduota liuteronams mainais į Elernės bažnyčią. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1819 m. Šalia jos yra senosios Muravkų liuteronų kapinės su senoviniais antkapiniais paminklais.

Juzefovos (Jezupovos) Šv. Petro ir Povilo katalikų bažnyčia pradėta statyti 1934 m., baigta 1961 m. Pastatyta bažnyčia buvo atimta ir perduota klubui įrengti. 1989 m. grąžinta bendruomenei.

Vabuolės valsčiui būdinga tai, kad čia buvo ir šiandien pakelėse tebestovi daugiausiai kryžių palyginti su visa Latvija. Po 19 a. penktojo dešimtmečio įvykių dauguma jų buvo sunaikinti. Iš 44 Nukryžiuotųjų šiandien likę tiktai 29. Praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje šių vietų gyventojai pamažu pradėjo atkurti kryžius. 1998 m. Skrindų muziejus Kultūros ministerijos skirtomis lėšomis atstatė valsčiuje 2 kryžius su Nukryžiuotuoju. Padedant kultūros kapitalo fondui kryžių atstatymo darbai Vabuolės valsčiuje tęsiami toliau.

Tiltas per Poguliankos (Salienos) upelę iš skaldytų ir apdirbtų lauko akmenų pastatytas 19 a. pabaigoje. Arkos aukštis 5,2 m, ilgis 5,5 m, plotis 4,6 m. Tiltas yra vietinės reikšmės architektūros ir inžinerinės statybos paminklas, vienas iš nedaugelio tokios rūšies tiltų, kuris palyginti geros techninės būklės yra išlikęs Daugpilio rajone.

Lielbornės ponų namas šiuo metu yra labai apleistas. Iš buvusių dvaro pastatų išliko tiktai senieji rūmai ir ūkiniai pastatai. Iš šalia buvusio malūno beliko griuvėsiai. Kaip atrodė Lielbornės dvaras, galima matyti V. Z. Stafenhageno graviūrų albume. Tada ponų namą sudarė trys dalys – senieji rūmai, jungiamosios dalys ir naujieji rūmai. Senieji rūmai galėtų būti 18 a. statinys, dviejų aukštų, su stačiu dvišlaičiu stogu. Ant fasado matomi piliastrai. Jungiamoji dalis – vieno aukšto. Už jos buvo 19 a. pirmojoje pusėje pastatytas klasicizmo stiliaus pastatas. Namo centrą išskiria rizalitai su trikampiu frontonu ir balkonu virš priebučio. Priešais priebutį, vingyje, eina kelias. Šalikelė atitverta tvorele, toliau yra apžvalgos aikštelė, nes nuo aukštos kalvos, ant kurios yra dvaro centras, atsiveria puikus vaizdas į aplinkinius laukus, valstiečių namus ir Dauguvą. Šių vietų grožį savo kelionės užrašuose yra pažymėjęs ir vokiečių poetas H. Heinė.

Červonkos (Vecsalienos) dvaras pastatytas 1870 m. neogotikiniu stiliumi, jis išsidėstęs 19 a. sukurtame parko įlinkyje. Rūmai – gana vaizdingas pastatas su dinamiška ir sudėtinga tūrio kompozicija – tikra pasakų pilis. Pastatas su stačiu dvišlaičiu stogu. Jo plastiką padidina rizalitai, mezoninai, bokštas. Ypač kruopščiai sukurtos detalės. Jos įvairiopos, veiksmingai paryškinančios tūrio erdvinio sprendimo išraiškingumą. Pavyzdžiui, langų angos – strėlinės, segmentiškos, stačiakampės ir apskritos. Skiriasi ir jų dekoratyvinė apdaila bei komponavimas fasade. Jos sugrupuotos po dvi, tris ir keturias, vietomis matoma arkada. Didžiosios salės ir antrojo aukšto apskritų langų dekoras yra sujungtas. Tai trys įspūdingos strėlinės arkos, kurias laiko kolonos, kurios išskiria šią pastato dalį iš kitų. Išliko barono kabineto lango vitražas ir didžioji salė su nuostabiomis lubomis. Šalia rūmų ir dvaro pastatų yra driekiasi 3 ha dydžio laisvu stiliumi suplanuotas parkas, kuriame yra mažiausiai 14 egzotinių medžių rūšių.

Statyba vyko nuo 1937 iki 1940 m. Būdinga tai, kad varpinės bokštas yra toliau nuo pačių maldos namų. Į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašą įtraukta maldos namų knyga, išleista 1608 m.

Egipto liuteronų bendruomenės bažnyčią Vilkumiestoje pradėjo statyti dvarininkas A. Etingenas 1823 m. Vėliau, 1863 m. buvo pastatytas bažnyčios bokštas. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo sugriauta, o per Antrąjį – visiškai sunaikinta. Egipto evangelikų liuteronų bažnyčia yra buvusioje Ilūkstės apskrityje, dabar – Daugpilio rajone, Medumo valsčiaus teritorijoje, prie sienos su Lietuvos Respublika. Egipto evangelikų liuteronų bendruomenė buvo įkurta 1567 m. vasario 28 d. Kužemės hercogo įsakymu dėl naujų bažnyčių kūrimo. Nuo 1584 m. Egipto liuteronų bendruomenė jau turėjo savo pastorių. XVI ir XVII amžių sankirtoje šalia Egipto bažnyčios atsirado vieta, kurią vadinama Vilkumiestu, dabar toks yra tikrasis latviškas bendruomenės pavadinimas. Egipto bendruomenė turėjo kelias medines bažnyčias iš eilės, paskutinė jų buvo sunaikinta 1812 m. per prancūzų karą. Kalkūnės ir Mednių (Medumo) dvaro savininkas 1823 m. pradėjo statyti mūrinę bažnyčią, kuri buvo pašventinta 1825 m. liepos 5 d. A. Etingenas (Oettingen) 1863 m. iš pagrindų suremontavo šią bažnyčią ir pastatė bokštą. Kartu su Egipto bendruomenės įsteigimu Mednių dvaro savininkas V. Firstenbergas įsteigė ir pastoratą, kuris, kaip ir bažnyčia, daug kentėjo per karus, nes buvo šalia didelio kelio į Daugpilį. Bendruomenės archyvas buvo visiškai sunaikintas per prancūzų karą, o ypač – Pirmojo pasaulinio karo metu.

40 m aukščio, yra gamtos parke „Daugavas loki“

Ambelių Šv. Jurgio katalikų bažnyčia pastatyta iš medžio, 13 m ilgio ir 8 m pločio, šiferiu dengtu stogu, pamatai sumūryti iš akmenų, ant stogo nedidelis bokštelis su kryžiumi. Apie tai, kada bažnyčia pastatyta, žinių nėra, tačiau netiesioginė informacija liudija, kad 1782 m. ji jau stovėjo.

1861 m. buvo padėti pamatai naujos mūrinės bažnyčios statybai Kalupėje. Juos pašventino Lyksnos dekanas Kopecas. Politiniai įvykiai sutrukdė pratęsti statybos darbus net dvidešimčiai metų. Tiktai 1881 m. buvo sudaryta sutartis su meistrais 8925 rublių sumai dėl mūrinės bažnyčios statybos Kalupėje. Lėšas skyrė bendruomenė, grafas Pliateris-Zybergas ir dvasininkas S. Beinarovičius. Po metų bažnyčia jau buvo pastatyta ir 1882 m. klebonas S. Beinarovičius ją pašventino. Šie metai įamžinti bažnyčios fasade: „1882. Deo ornnipotentis”. Smulkesnė informacija pateikiama svetainėje adresu: www.visitdaugavpils.lv

Medinė Laucesos Šv. Petro ir Povilo katalikų bažnyčia pastatyta 1921–1923 m., vietoj 1797 m. pastatyto ir 1920 m. sudegusio senojo bažnyčios pastato.

Nycgalės katalikų bendruomenės Mergelės Marijos gimimo bažnyčios mūrinis pastatas buvo pastatytas 1863 m. neogotikiniu stiliumi, grafo Henricho Pliaterio-Zybergo pavedimu.

Spruktų Šv. Antano katalikų bendruomenės bažnyčia pastatyta iš cemento plytų 1933–1938 m. bendruomenės ir arkivyskupijos lėšomis. Klebonas V. Kozlovskis, kuris jaunystėje buvo statybų technikas Daugpilyje, pats parengė statomos bažnyčios statybinį planą ir pats vadovavo bažnyčios statybos darbams.

Lyksnos katalikų bendruomenės Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios statyba buvo baigta 1913 m. Bažnyčia – neogotikinio stiliaus. Jos siluetas yra pats reikšmingiausia dominantė Dauguvos slėnio kraštovaizdžio Košo ežero apylinkėse.

Taborės dvaro ponų namas pastatytas 1875 m. 1875 m. Pagrindinė dviaukščio pastato erdvė yra simetriška, išskyrus vėlesniais laikais pastatytą asimetrišką priestatą viename gale. Meniškai išraiškingiausia yra simetriška dalis su rizalitu centre. Rizalito frontonas sukurtas iš medžio, vasarnamio stiliaus. Šią stilistinę pakraipą atitinka ir stoglangiai bei bokštas, kurį galima matyti jau tiktai praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio nuotraukose.