Jaunbornėje galima apžiūrėti ant akmens pastatytą 2 m x 1,5 m x 2 m dydžio mūrinę koplytėlę su cinkuotos skardos stogu. Laukų riedulio antžeminiai matmenys yra 3,6 m x 2,5 m x 0,9 m. Iš esmes, koplytėle – tai mūrinis stulpas su niša, kurioje yra Mergelės Marijos, teikiančios nepaliaujamą pagalbą, paveikslas su mediniais rėmais. Ant rėmų lenkiškai užtašyta: 1907 m. spalio 15 d. Toliau prašymas į Dievo Motiną, kad suteiktų sveikatos. Po niša – žalvarinė plokštelė su užrašu lenkų kalba: „Matko Boska Nìeustajacej Pomocy Mòdl sìę za Nami” („Dievo Motina, teikianti nepaliaujamą pagalbą, melskis už mus“).

Maža ir labai paprasta Jaunbornės Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčia pastatyta 1859 m. Lenkijos dvarininko Julijaus Sivickio valia, 1890 m. perstatyta, 1921 m. atnaujinta. Meno vertintojus čia gali sudominti atskiri dalykai, iš kurių patys įdomiausi yra vargonų antstatas su medžio raižiniais, kuris, galimas daiktas, yra iš Elernės bažnyčios manierizmo stiliaus įrangos dalis. Aplink bažnyčią išsidėsčiusios senosios kaimo kapinės, kuriose centrinę vietą užima Sivickių giminės kapai.

Juzefovos (Jezupovos) Šv. Petro ir Povilo katalikų bažnyčia pradėta statyti 1934 m., baigta 1961 m. Pastatyta bažnyčia buvo atimta ir perduota klubui įrengti. 1989 m. grąžinta bendruomenei.

1861 m. buvo padėti pamatai naujos mūrinės bažnyčios statybai Kalupėje. Juos pašventino Lyksnos dekanas Kopecas. Politiniai įvykiai sutrukdė pratęsti statybos darbus net dvidešimčiai metų. Tiktai 1881 m. buvo sudaryta sutartis su meistrais 8925 rublių sumai dėl mūrinės bažnyčios statybos Kalupėje. Lėšas skyrė bendruomenė, grafas Pliateris-Zybergas ir dvasininkas S. Beinarovičius. Po metų bažnyčia jau buvo pastatyta ir 1882 m. klebonas S. Beinarovičius ją pašventino. Šie metai įamžinti bažnyčios fasade: „1882. Deo ornnipotentis”. Smulkesnė informacija pateikiama svetainėje adresu: www.visitdaugavpils.lv

Tai nepaprastai vaizdinga vieta, su kuria siejasi romantinė legenda apie didžią ir ištikimą meilę tarp grafo Pliaterio dukters Emilijos ir lenkų karininko Josifo Karnickio. Tačiau jaunuoliams įvairiausiais būdais trukdė grafai Pliateriai, labai norėję savo dukrą ištekinti už kokio nors turtuolio iš jų sluoksnio. Emilija ir Josifas, apimti nevilties, nusprendė mirti: Josifas – nusišauti ant vieno iš Kraslavos piliakalnių, o Emilija – iššokti per langą iš trečio pilies aukšto. Po sutarto ženklo Josifas nusišauna, o Emiliją paskutinę akimirką išgelbsti jos tarnaitė. Josifą palaidojo jo mirties vietoje, kur šiuo metu yra paminklas.

Puošni stačiatikių cerkvė, pastatyta slaviškuoju stiliumi, su dideliu sodu, kuriame tikinčiuosius išklauso plačiai žinomas šventikas tėvas Viktoras. Ekskursijas po Karsavos miestelį veda mokyklos gidai.

Pažintis su: 1) valsčiaus istorija ir nūdiena; 2) su atminimo ženklu, skirtu pirmajam iš Latgalos kilusiam pasaulinio garso suomių kino režisieriui Teuvo Tulio (pseudonimas) – Teodorui Antonijui Tugajui ir jo motinai, pirmajai iš Latgalos baleto šokėjai Sankt Peterburgo Marijos teatre, Helenai Elvyrai Rönnqvist (mergautinė pavardė Garšina), su Nukryžiuotuoju, kurį padarė kino režisieriaus senelis Antonas Garšinas, su režisieriaus protėvių namais. Sološniekų kapinėse ilsisi jo senelis ir močiutė ir motinos pusės (antkapiniai kryžiai – giminaičio Boleslavo Turlajaus rankų darbas).

Valstybinės reikšmės miestų statybos paminklas. Įrengta XVIII amžiuje kaip turgaus aikštė. Pagrindiniai pastatai buvo rotušė, pastatyta 1752 metais, ir vaistinė, kuri šiame pastate veikia nuo 1810 metų ir savo funkcijas atlieka iki šių dienų. Aikštę juosė vieno ir pusantro aukšto mediniai bei mūriniai pastatai su ūkiniais pastatais. Tai buvo prekybininkų ir amatininkų gyvenami pastatai, užvažiuojamieji kiemai su arklidėmis ir parduotuvės. Rytiniame aikštės gale stovėjo rotušė. Tai buvo atskirai stovintis dviejų aukštų pastatas su bokštu, kurio pirmame aukšte buvo muitinė, svėrimo ir kitokių matavimų patalpos, vėliau ir parduotuvės. Pirmosios Latvijos Respublikos metu turgaus aikštėje buvo ir Latvių draugijos namai. Nuo 2010 metų vasaros miestiečius ir jo svečius linksmina miesto herbo formos fontanas.

Valstybinės reikšmės architektūros paminklas. Kraslavos katalikų bažnyčia – ryškiausias baroko architektūros pavyzdys Latgaloje, ji statyta 1755–1767 m. Pastatą projektavo italų architektas A. Parako. Ši trijų navų bazilika be bokštų, su monumentaliomis santūrių barokinių formų vidaus patalpomis, iš pradžių buvo sumanyta kaip Infliantijos vyskupo katedra. Jos pradininkai buvo grafai Pliateriai. Bažnyčią puošia 13 altorių. Centrinės altoriaus freskos „Šventasis Liudvikas eina į kryžiaus žygį” autorius yra italų menininkas F. Kastaldi. Vėliau centrinį altorių papildė to paties pavadinimo lenkų menininko J. Mateiko altoriaus paveikslas. 1775 metais po bažnyčia įrengė grafų Pliaterių šeimos kapus. Bažnyčioje buvo saugomos šventojo Donato relikvijos, kurios popiežiaus Pijaus VI leidimu 1775 metais buvo atvežtos iš Romos katakombų. 1790 metais įkūrė šventojo Donato šventę, kuri švenčiama pirmą sekmadienį po šv. Petro dienos. 1757–1844 metais prie bažnyčios veikė Religinis seminaras – pirma aukštoji mokykla Latvijoje. Pamaldos vyksta kiekvieną dieną

Grafų Pliaterių parko pakraštyje, iš dalies juosiama senų medžių, stovi liuteronų bažnyčia. Pirmas kertinis akmuo buvo padėtas 1935 metais, o bažnyčia pašventinta 1938 metais. Maldos namai veikė iki 1944 metų. 1984 metais ten įrengė muziejaus parodų salę, kuri ten veikė iki 1996 metų, kai bažnyčia vėl atiteko parapijai. Pamaldos Kraslavos liuteronų bažnyčioje vyksta pirmą ir trečią mėnesio sekmadienį.

Kraslavos sentikių parapija datuojama 1850 metais. Kuriais metais pastatyti maldos namai, tikslios informacijos nėra. Nuo seno iš gyventojų pasakojimų žinoma, kad kažkoks prekeivis atidavė savo ūkinius pastatus parapijai, kad juos pertvarkius būtų galima įkurti maldos namus. 2002 metais Kraslavos sentikių bažnyčioje kilo gaisras, sunaikinęs seną medinį pastatą. Nauja bažnyčia buvo pastatyta panaši į senąją, bet tai plytinis pastatas ir daug erdvesnis.

Vabuolės valsčiui būdinga tai, kad čia buvo ir šiandien pakelėse tebestovi daugiausiai kryžių palyginti su visa Latvija. Po 19 a. penktojo dešimtmečio įvykių dauguma jų buvo sunaikinti. Iš 44 Nukryžiuotųjų šiandien likę tiktai 29. Praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje šių vietų gyventojai pamažu pradėjo atkurti kryžius. 1998 m. Skrindų muziejus Kultūros ministerijos skirtomis lėšomis atstatė valsčiuje 2 kryžius su Nukryžiuotuoju. Padedant kultūros kapitalo fondui kryžių atstatymo darbai Vabuolės valsčiuje tęsiami toliau.

Kai 1767 metais Kraslavoje pastatė naują mūrinę bažnyčią, senąją išardė ir pervežė į Kuombulius. Ši bažnyčia Kuombuliuose stovėjo apytikriai 60 metų. 1818 metais seną medinę bažnyčią nugriovė ir pastatė mūrinę koplyčią, kuri buvo skirta šv. Jono garbei. Ji buvo Kraslavos bažnyčios filialas. Bažnyčios įrengimo ir perstatymo darbai tęsėsi iki pat XX amžiaus penktojo dešimtmečio. Pamaldos vyksta sekmadieniais ir švenčių dienomis.

Mūrinis Lašų liuteronų bažnyčios pastatas pastatytas 1805 m. Bažnyčios sode yra Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusių vokiečių armijos karių kapai.

Medinė Laucesos Šv. Petro ir Povilo katalikų bažnyčia pastatyta 1921–1923 m., vietoj 1797 m. pastatyto ir 1920 m. sudegusio senojo bažnyčios pastato.

Valstybės saugoma stačiatikių cerkvė, pastatyta 18 a., su vertingais meno kūriniais ir sakraliniais daiktais.

Lielbornės ponų namas šiuo metu yra labai apleistas. Iš buvusių dvaro pastatų išliko tiktai senieji rūmai ir ūkiniai pastatai. Iš šalia buvusio malūno beliko griuvėsiai. Kaip atrodė Lielbornės dvaras, galima matyti V. Z. Stafenhageno graviūrų albume. Tada ponų namą sudarė trys dalys – senieji rūmai, jungiamosios dalys ir naujieji rūmai. Senieji rūmai galėtų būti 18 a. statinys, dviejų aukštų, su stačiu dvišlaičiu stogu. Ant fasado matomi piliastrai. Jungiamoji dalis – vieno aukšto. Už jos buvo 19 a. pirmojoje pusėje pastatytas klasicizmo stiliaus pastatas. Namo centrą išskiria rizalitai su trikampiu frontonu ir balkonu virš priebučio. Priešais priebutį, vingyje, eina kelias. Šalikelė atitverta tvorele, toliau yra apžvalgos aikštelė, nes nuo aukštos kalvos, ant kurios yra dvaro centras, atsiveria puikus vaizdas į aplinkinius laukus, valstiečių namus ir Dauguvą. Šių vietų grožį savo kelionės užrašuose yra pažymėjęs ir vokiečių poetas H. Heinė.

1993 m. atnaujinta balta katalikų bažnyčia su J. Bardos Kryžiaus kelio paveikslais, šalia jos yra koplyčia, kurioje melsdavosi ir atguldavo amžinojo poilsio Everso dvaro grafų Karnickių giminės nariai (pastatyta 1738 m.), varpinė, greta jos – Leono Tomašickio sukurta Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Marijos žemės karalienės statula.

Valstybės saugomas architektūrinis miestų statybos paminklas, 19 a. Latgalai būdingi vienaaukščiai mediniai pastatai, buvusi turgaus aikštė. Ludzos Kraštotyros muziejaus gidai supažindina su šiuo objektu ekskursijos po Ludzos miestą metu.